„Papasakok man apie tobulą dieną“

Visų pirmą, sveikos! 

    Norėdama paįvairinti klubo blogą pristatau jums naujas dvi temas, apie kurias rašysiu blog‘e viceprezidenčių bei prezidentės leidimu ir su jų pagalba. Taigi temos: filmai, kuriuos patarčiau/nepatarčiau pažiūrėti bei knygos, kurias patarčiau/nepatarčiau paskaityti. Šių temų komentaruose galėsite išreikšti tiek savąją nuomonę apie filmus, knygas, tiek siūlymus man bei kitoms panelėms. Manau turėtų praversti daugeliui mūsų, kai net neįsivaizduojam ką pažiūrėti, arba paskaityti. Tačiau nepamirškim, tai tik MANO nuomonė ir ji nebūtinai turi sutapti su jūsų, ji tik gali praversti renkantis ir tiek. O dabar, eikim prie reikalo. 

    Pradėsiu nuo šviežiausiai skaitytos knygos. „Papasakok man apie tobulą dieną“, kurią parašė Jennifer Niven. Jeigu spręstumėme iš pavadinimo, tai manau daugelis įsivaizduotume įprastą meilės istoriją. Neslėpsiu, taip pamaniau ir aš. (Šios knygos įsigijimo istorija: mamai paraginus greičiau išsirinkti knygą, pačiupau šią, ilgai nesvarsčius, nors buvau ją pirmą kartą mačius. Tad iš karto grįžusi panirau į skaitymą). 

   Knygoje pasakojama apie du paauglius, Violetą ir Finčą, besimokančius toje pačioje gimnazijoje. Iš šono pažiūrėjus, jie lyg visiškai skirtingos asmenybės, tačiau randa bendrą kalbą gana nesunkiai. Iš esmės, ši pora atitinka vieną stereotipinę pakraipą: jis blogiukas/keistuolis, o ji – gera, daili mergina, visų mėgiama ir netgi populiari. Pirmą kartą vienas į kitą jie atkreipė dėmesį, kai ant varpinės stogo Finčas sutiko nušokti besiruošiančią Violetą. Mokykloje pasklido gandai, kad tai ji išgelbėjo Finčą nuo savižudybės, mat tai nebūtų pirmasis kartas, kai šis bandė nusižudyti, tačiau viskas buvo kiek kitaip. Knygoje plėtojama patyčių tema. Taip pat ir netekties. Tėvų skyrybų. O galų gale ir tėvų smurto vaikų atžvilgiu, taigi manau knyga yra aktuali įvairiomis situacijomis. Netgi, jei stengiatės išsiskirti iš pilkos masės žmonių, supančių mus kasdien. Žinoma, kaip gi be meilės. Abu veikėjai akivaizdžiai jautė vienas kitam šiltus jausmus, tačiau juokėsi iš to, Finčas ne kartą yra sakęs, kad jis jos nemyli, tačiau tai buvo akivaizdus melas. Šioje knygoje įsipainioja ir toks reiškinys, kaip geocaching. Jeigu neesate apie tai girdėję – geocaching yra įvairių vietovių ieškojimas, iš ten kažkokio „lobio“ paėmimas bei savojo daikto palikimas. Jis yra iškreipiamas realybėje, bet manau būtent dėl to originalus knygos pavadinimas yra „All the bright places“. Manau jau niekam nekelia nuostabos tai, kad lietuviai išverčia pavadinimus dažniausiai iš lempos, tačiau skaitymo eigoje suprasite, kad lietuviškas pavadinimas nėra jau toks „iš oro“. 

   Manau reikėtų paminėti, kad ši knyga yra pirmasis J.Niven kūrinys paaugliams (rašytoja kuria knygas suaugusiems), tad kai kurie aspektai gali būti nepriimtini jaunesniems nei 13. Nors ką aš čia, didžioji dalis vaikų šiais laikais jau žino, kaip bučiuotis, o aš va sėdžiu laukdama, kokio princo iš knygų. 

    Grįžkim prie knygos. Asmeniškai mane, knyga privertė susimąstyti: tiek apie gyvenimą, tiek apie mus supančius žmones. Netgi apie problemas, o kadangi esu patyrus daugelį knygoje aprašomų dalykų (patyčios, netektis, kurį laiką turėjau ir panašių minčių, kaip Ultravioleta ar Finčas) knyga man tapo žymiai artimesnė. Ji nėra banali, o ir knygos idėja nėra nuvalkiota. Manau, atsiras tų, kurie nesutiks su šiuo teiginiu, nes pastaruoju metu vis daugėja knygų savižudybių, negalios temomis, tačiau didžioji jų dalis priskiriama suaugusių kategorijoms ir jos sunkiai lukštenasi, o ši manau bus daugeliui perkandamas kūrinys. Skaitant ne kartą kilo klausimas, o kokia gi bus pabaiga. Tad šį klausimą paliksiu ir jums išsiaiškint (jeigu bus skaitančių). Iki pat kulminacijos išlieka įtampa ir niekada negali nuspėti, kuo viskas baigsis. Sunkiausia buvo skaityti knygą prieš miegą, nes nepaisant milžiniško nenoro padėt knygą į šalį, buvo apie ką galvot. Neslėpsiu, knyga sudaužė man širdį, kuri jau buvo pamilusi šiuos du veikėjus, o pati istorija tikrai dar ilgą laiką išliks atmintį. Taigi, knyga tiks tiek norintiems romantikos ir kažko, kas parodytų kaip meilė gali sulipdyt sudužusias sielas; tiek tiems, kurie nori kažko pamokančio, priverčiančio pažvelgti į pasaulį kitokiomis akimis.

Iki kito karto, Frangipane   

P.S. Jei radote klaidų praneškite.